Daugelį katalikų glumina specifiniai vyskupo drabužiai ir atributai, kurie atrodo neįprasti šiems laikams ir kiek pompastiški. Verta pasigilinti į jų prasmę ir tradiciją, siekiančią pirmuosius amžius ir turinčią sąsajų su Senuoju Testamentu.
Vyskupai turi savitas insignicijas, kurios yra jų skiriamasis ženklas ir išreiškia šventimų sakramento pilnatvę. Tai pektoralas (ant krūtinės nešiojamas kryžius), žiedas, mitra, pastoralas (ganytojiškoji lazda) ir palijus.
Nuolatiniai atributai, iš kurių atpažįstame vyskupą, yra kryžius ir žiedas. Pektoralas, t. y. ant krūtinės kabantis kryžius, yra nešiojamas popiežiaus, kardinolų, vyskupų ir abatų. Žodis pectoral kilęs iš lotyniško žodžio pectus, reiškiančio „esantis šalia ir žiūrintis viena kryptimi“. Šis kryžius kabinamas ant grandinės ar virvės ir nešiojamas ant krūtinės, prie širdies. Krikščionybės aušroje šis kryžius turėjo Kristaus kryžiaus ar šventojo relikviją. Nors ne visi vyskupų kryžiai šiandien turi relikviją, tradicija išlieka. Įdomu tai, jog 1889 m. Šventasis Sostas rekomendavo, kad mirusio vyskupo pektoralas, kuriame yra Tikrojo Kryžiaus relikvija, būtų perduotas jo sekėjui. Kai vyskupams uždedamas kryžius, jie tradiciškai sako „Munire me digneris“ – „teikis apsaugoti mane“ – prašydami stiprybės ir apsaugos nuo blogio ir visų priešų bei uolumo nepamiršti Kristaus kančios ir kryžiaus.
Vyskupai visada mūvi žiedą. Praeityje susiformavo skirtumai tarp popiežiaus žiedo, kurį visada puošė brangakmenis, tradiciškai ametistas, ir įprasto žiedo, kuriame išgraviruotas vyskupo herbas ar koks nors kitas piešinys. Jis, kaip ir vestuviniai žiedai, simbolizuoja, kad vyskupas yra „vedęs“ savo vyskupiją. Anksčiau vyskupo žiedas buvo naudojamas kaip antspaudas įspausti į karštą vašką ir taip patvirtinti dokumentų autentiškumą. Taip pat katalikų tradicijoje vyskupo žiedo pabučiavimas reiškia pagarbos ženklą jo autoritetui. Įdomu ir tai, kad už vyskupo žiedo pagerbimą buvo teikiami daliniai atlaidai.
Kitos aprangos detalės – mitra, pastoralas ir palijus – naudojami liturgijoje. Mitra yra puošnus galvos apdangalas. Žodis mitre kilęs iš graikiško žodžio mitram, kuris reiškia lankelį ar diademą. Senajame Testamente aukščiausiasis kunigas ir kiti kunigai dėvėjo išskirtinius rūbus, tarp kurių buvo ir mitra: „Aaronui ir jo sūnums pasiuvo tunikas iš plonos drobės, turbaną iš plonos drobės, kepures (kitose kalbose mitras – red. past.) iš plonos drobės, lininius apatinius drabužius iš plonos suktinių siūlų drobės ir plonos suktinių siūlų drobės juostą puošniai išsiuvinėjo mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonos spalvos siūlais, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. Padirbo iš gryno aukso rozetę – pašventinimo diademą – ir, kaip įraižomas antspaudo žiedas, įraižė joje įrašą „Šventas VIEŠPAČIUI“. Diademai prie turbano pritvirtinti užrišo mėlyną virvutę, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs“ (Iš 39, 27–31).
Sunku pasakyti, kada tiksliai Bažnyčia pritaikė mitrą kaip vyskupų aprangos dalį. Viena tradicija sako, kad mitros naudojamos nuo apaštalų laikų; kita tradicija – kad jos pradėtos naudoti aštuntame ar devintame amžiuje. Menininkai pasitelkė laisvę vaizduoti apaštalus ir pirmuosius šventuosius dėvinčius mitras. Pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame paminėta mitra, yra popiežiaus Leono IX bulė, datuojama 1049 metais. Popiežius padovanojo Triero vyskupui Ebelhardui Romos mitrą kaip savo autoriteto ir viršenybės Triero vyskupijai ženklą.
Lotyniškame rite mitra originaliai buvo galvos apdangalas su vualiu ir galiausiai pasirodė panašesnė į dabartinę trikampę formą su dviem audinio juostomis iš galo. Kai kas mano, jog šios audinio juostos kildintinos iš galvos raiščio, kurį dėvėjo graikų atletai. Jis juosė kaktą ir buvo surišamas nugaroje mazgu su liekančiais dviem palaidais galais. Kadangi atletai nugalėtojai buvo karūnuojami laurų vainiku, visas galvos apdangalas greitai imtas laikyti pergalės ženklu. Mitra perėmė panašią simbolinę prasmę. Toks simbolizmas kyla iš šv. Pauliaus analogijos: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas, – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant“ (2 Tim 4, 7-8). Taip ir vyskupas turėtų vadovauti savo kaimenei siekiant išganymo, galutinę pergalės danguje.
Bėgant šimtmečiams mitros buvo pailgintos ir padailintos atsižvelgiant į laikmetį. Pavyzdžiui, baroko laikotarpiu, mitros buvo labai aukštos ir padabintos brangakmeniais. Atkreipkite dėmesį ir į tai, kad Rytų rite vyskupas dėvi mitrą, kuri atrodo kaip ornamentuota apvali kepurė su kryžiumi ant viršaus.
Paprastesnis vyskupo galvos apdangalas vadinamas pijuse. Tai maža prigludusi kepuraitė, dėvima Romos Katalikų Bažnyčios 5762148-episkopat-397-231dvasininkų. Iš pradžių ji atsirado praktiniais sumetimais – kad šildytų tonzūruotas kunigų galvas šaltose drėgnose bažnyčiose, ir išliko kaip tradicinis aprangos elementas. Ji susideda iš aštuonių susiūtų dalių su koteliu viršuje. Jos pavadinimas turbūt kilo iš jos panašumo į pusę moliūgo, o galbūt iš to fakto, kad ji dengia didesnį „moliūgą“, t. y. galvą. Jos išvaizda yra beveik identiška žydų kepuraitei kippah, nors prasmė yra visai kita. Pijusės spalva nurodo ją dėvinčiojo rangą: popiežiaus pijusė yra balta, kardinolų – raudonos, vyskupų, abatų bei prelatų – violetinės.
Pastoralas, arba ganytojo lazda, simbolizuoja vyskupo kaip gerojo ganytojo vaidmenį. Evangelijoje pagal Joną mūsų Viešpats pristato save kaip Gerąjį Ganytoją. Žodis, išverstas kaip gerasis, graikiškame tekste kalos, taip pat reiškia pavyzdinį. Mūsų Viešpats yra pavyzdinis Ganytojas apaštalams ir jų įpėdiniams, vyskupams, kurie paskirti būti ganytojais. Vyskupas, kaip gerasis ganytojas, turi vesti savo ištikimąją kaimenę išganymo keliu, drausmindamas ir saugodamas juos. Ganytojo lazda yra tinkamiausias vyskupo tarnystės simbolis. Šv. Izidorius aiškino, kad naujai pašventintas vyskupas gauna lazdą, „kad vadovautų ir pataisytų esančiuosius jo globoje, remtų silpniausius iš silpnų“. Nuo popiežiaus Pauliaus VI laikų popiežiaus pastoralas turi lenktą kryžių viršuje, kuris simbolizuoja jo ypatingas pareigas ne tik kaip Romos vyskupo, bet ir kaip Kristaus vietininko, kuriam patikėta vadovauti Visuotinei Bažnyčiai.
dolan-with-palliumGaliausiai popiežius, arkivyskupai metropolitai ir Jeruzalės patriarchai dėvi palijų. Tai balta vilninė trijų pirštų pločio juostelė su juodais kryželiais, kilpom sujungta, su galiukais iš priekio ir iš galo. Ji dėvima kaip apykaklė. Iki krikščionybės palijus buvo maždaug dvylikos pėdų ilgio ir dėvėtas dėl šilumos. Krikščionys šį apdarą pritaikė ir žvelgė į jį kaip į ištikimybės Kristui ženklą. Palijaus naudojimas keitėsi bėgant laikui: trečiajame amžiuje jį dėvėjo ir pasauliečiai, ir kleras; ketvirtame amžiuje jį pradėjo dėvėti tik vienintelis popiežius; penktame amžiuje – popiežius ir svarbūs ganytojai, gaudavę palijų kaip dovaną nuo popiežiaus; devintame amžiuje – popiežius, metropolitai, arkivyskupai ir vyskupai su specialiomis išimtimis; o nuo 1978 m. palijų dėvi popiežius, arkivyskupai metropolitai ir Jeruzalės patriarchai.
Šiuo metu palijus yra daug trumpesnis ir dekoruotas šešiais juodais kryželiais. Palijus siuvamas iš avies vilnos, nukirptos per Šv. Agnietės šventę, sausio 21 d. Ši tradicija gimė popiežiaus Jono XIII pontifikato metu (965–972).
Visos šios insignicijos yra skiriamieji vyskupo tarnystės ženklai. Jie taip pat įkvepia pagarbą šiai pareigybei ir jos autoritetui.
Parengta pagal http://catholiceducation.org ir http://dievogarba.wordpress.com medžiagą.